Federacija: kaupia jėgas ar ilsisi ramybėje?

Ketvirtadienį Klaipėdos miesto Lengvosios atletikos federacijos prezidentas Benjaminas Viluckis kviečia neeilinį visuotinį narių susirinkimą. Dienotvarkėje - trys pagrindiniai klausimai: valdybos suformavimas, pareigybių rinkimai, veiklos gairių nustatymas.

Stabdžiai - tobuliausia grandis sistemoje

Atrodo, kad federacijos mašinoje galingiausia grandis - stabdžiai. Mašinoje, kurioje vairuotojas laiko įsikibęs ne vairą, o rankinius stabdžius, be to - abiem rankom, o kojomis spaudžia ne akseleratorių, o taipogi stabdžius, įsirežęs tarsi irkluotojas prieš grybšnį. Šalia sėdi INSTRUKTORIUS su sava koreguojančia stabdžių sistema, jei vairuotojas staiga užsimirštų.

Federacijos mechanizmas stringa

2009 metų rudenį dviem metams išrinkta valdyba surengė kelis posėdžius ir pusantrų metų nebesirinko. Nebuvo surengtas ir metinis - ataskaitinis, o kai atėjo 2011 metų ruduo ir laikas atsiskaityti už veiklą (ar neveiklumą) visiems federacijos šulams visuotiniame narių susirinkime, susirinkimo data keletą kartų buvo nukeliama, o pagaliau įvykęs susirinkimas, kuriame nebuvo išklausyta jokia ataskaita, paliko galioti ankstesnės sudėties valdybą. Vienas atsistatydinęs iš valdybos narys išpranašavo, kad tos sudėties ir struktūros valdyba nesirinks ir nieko nedirbs. Praėjo jau beveik pusė metų, pranašystė pildosi.

Gal valdybos darbo stilius kitoks? Gal ne posėdžiuose laiką gaišina, o daro realius darbus?
Neseniai informacinėse priemonėse pasirodė informacija, kad neseniai Klaipėdoje įkurta žiemos sporto šakų federacija prisistatė visuomenei, pateikdama savo veiklos tikslus, programą ir konkretų projektą - žiemos sporto šakų areną, kurią galima būtų statyti kartu su baseinu. O Klaipėdoje seniai įkurta Lengvosios atletikos federacija per pastaruosius dešimt ar daugiau metų nesukūrė jokios sporto šakos plėtojimo programos, nesuformulavo savo tikslų bei nepristatė jų jokiai visuomenei, valdžiai ar vertinimo komisijoms, skirstančioms sporto šakų plėtros programų lėšas.

Ar federacijai nėra kas veikti?

Miesto kultūros ir sporto strategų akyse lengvoji atletika, atrodo, tėra tik keleto sporto būrelių samplaika. Vis dar prioritetine laikoma sporto šaka mieste yra žemiausioje padėtyje per visą jos gyvavimo istoriją. Kas geriau tai žino ir jaučia, jei ne Mykolas Tumėnas, menantis visą sporto šakos istoriją nuo pokario laikų, aktyviausiai iš visų prisidėjęs prie jos kūrimo ir puoselėjimo. Lietuvos nusipelnęs treneris, ilgametis miesto Olimpinio rezervo sporto mokyklos direktorius, prisimena, kaip buvo rūpinamasi lengvąja atletika ir sportu apskritai, na kad ir A.Žaliui vadovaujant. "Delnai prakaituodavo, kai pasikvietęs klausdavo, ko mums trūksta, kad kiltų sportinis meistriškumas. Lėšų? Bazių? Kadrų? Pralaimėjimų Šiauliams tuo metu niekas nebūtų supratęs ir atjautęs. Mes ir nepralaimėdavome... Įdomu buvo dirbti..."
Lėšos, bazės ir taip vadinami kadrai - štai tos trys stalo kojos, ant kurių laikosi sporto šaka, mėgsta kartoti M.Tumėnas. "Šviesaus atminimo Lietuvos lengvosios atletikos vyr. treneris A.Karpavičius kviesdavosi mane, dar jauną mokyklos direktorių į tarybos posėdžius "sėdėti ir klausytis". Daug išmokau, supratau tada. Ir kas yra tie kertiniai akmenys - taipogi."

Kertiniai akmenys

Lėšos. Pagal 2010 m. gruodžio 23 d. Savivaldybės taryboje priimta Klaipėdos miesto gyventojų fizinio aktyvumo didinimo ir sporto šakų plėtojimo programa, kurioje pabrėžta, kad "būtina koncentruoti lėšas toms sporto šakoms, kurios prieinamos ir reikšmingos gyventojams, turi pakankamai sporto specialistų ir trenerių, išvystytą sporto infrastruktūrą, taip pat ir natūralią gamtinę sportuoti tinkamą aplinką." Atrodo, kad rašyta apie lengvąją atletiką. Savivaldybėje manoma, kad tos lėšos tikrai koncentruojamos, ir lengvajai jų pakankamai daug skiriama. Mat čia viskas priklauso nuo skaičiavimo metodikų. Pirmiausia, didelė dalis lėšų, skirtų miesto sporto infrastruktūrai išlaikyti yra tiesiog užskaitomos sporto šakoms. Ir čia tikrai liūto dalis skiriama lengvajai atletikai: pusė maniežo, trečdalis stadiono išlaidų.
Reali parama - atlyginimai treneriams ir vadybininkams, bei lėšos mokomajam darbui, skiriamos per BĮ Sporto centrą. Tik santykis mokos fondo ir įsisavinamų (apyvartinių) lėšų - labai jau neigiamas. Apverstume daug daugiau, nuveiktume daug daugiau, bet ... reikia gauti užsakymų.
Dar vienas šaltinis - projektų rėmimas. Du metus iš eilės projektų vertinimo komisijos federacijos pateiktus projektus įvertino 1500 Lt ir 2000 Lt. Čia - plėtros programos vykdymui, tarptautinių ryšių plėtojimui, meistriškumo ugdymui... Netiki federacija ar federacija nepateikia projektų...
Galų gale, jei finansavimas būtų toks, koks gauna krepšinis ar futbolas, tikrai turėtume po vieną kitą olimpietį per keturmetį, reprezentuojantį miestą, ir visa piramidė būtų išlaikyta.
Bazės. Puikus Lietuvos sąlygomis uždaras maniežas, ir visiška betvarkė miesto stadione. Nėra ką čia ir pridurti. Ir jei futbolininkai tikrai ant dirvono negali gerai žaisti, bėgioti galima ir miške.
Kadrai. Kitaip tariant, sportininkai, treneriai, vadybininkai, medicinos personalas. Labiausiai atsiliekanti grandis - vadyba, nekalbant apie mediciną, kurios apskritai nėra. Vyriausiasis vadybininkas,  Sporto centro direktorius, prižiūrintis 14 sporto šakų, su lengvaatlečiais pasitarti buvo susitikęs po dviejų su puse metų pertraukos, kai reikėjo duoti nurodymus, kaip rinkti iš vaikų pinigus. Beveik nebeturime suaugusių sportininkų, išskyrus Liną Grinčikaitę; pora trejetas merginų studijuoja JAV ir formaliai dar atstovauja Lietuvai ir Klaipėdai, bet jau pasigirsta balsų, kad tai - nebe mūsų žmonės. "Mums tokių nereikia, mums tokių negaila". Kai kurie treneriai dar sugeba paruošti Europos jaunių, jaunimo čempionatų dalyvius, tačiau dešimtmetį padirbę esamomis sąlygomis, praranda motyvaciją bei entuziazmą.

Jei neturi tikslo stabdyti, tai gal nestabdyk!

Klaipėdos miesto Lengvosios atletikos federacijos tikslas, įrašytas jos įstatuose, yra plėtoti jos veiklą, vienijant jos narius, sudarant sąlygas nariams dalyvauti veikloje, kuriant programas ir jas įgyvendinant. Sustabdyti veiklą gali tik visuotinis federacijos narių susirinkimas savo nutarimu arba valstybiniai organai už LR įstatymų pažeidimus. Visuotinis narių susirinkimas, atrodo, nepriėmė jokių sprendimų apie veiklos stabdymą, o LR įstatymų pažeidimų, reikia tikėtis, nėra.

Tai gal laikas atleisti stabdžius?

Atviras laiškas KLAF viceprezidentei

Miela Raimonda,

vakar sužinojau, kad esu paskirtas Klaipėdos moksleivių lengvosios atletikos varžybų LAF taurei laimėti vyriausiuoju sekretorium. Nemaloniai nustebau.

Buvau tiesiog pastatytas prieš faktą – dokumente, kurį pasirašėte Jūs, Klaipėdos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė, ir kuris, matyt,  yra išplatintas mokykloms, juodu ant balto parašyta, jog varžybų sekretoriumi esu aš, ir nurodyta, kad paraiškas mokyklų komandos turi siųsti į mano klubo “Maratonas” elektroninį paštą.

Kad atėjo žinutė ištikimoji planšetė pranešė tą pačią minutę, nes vis dar turiu priėjimą prie federacijos elektroninio pašto dėžutės. Pažiūrėjęs, kad atsiųstas dokumentas – ateinančių varžybų nuostatai, o be to nebuvo adresuotas niekam, vadinasi visiems federacijos nariams, neskubėjau peržiūrėti tų nuostatų, nes tuo metu dirbau bene 3-jose pareigose Lietuvos vaikų ir jaunučių daugiakovių pirmenybėse: vyr. sekretoriaus, bėgimo rungčių sekretoriaus, išvedžiotojo bei dar teko pabūti ir finišo teisėju. Tiesa, Kristina, kuri yra paskirta vyriausia teisėja, per daugiakovių varžybas lyg ir kvietė (ar prašė) “pabūti” sekretoriumi varžybose, bet dėl tos pačios priežasties (buvome abu užsiėmę daugiakovių varžybomis) dalykiškai ir nepasišnekėjome.

Prieš du metus, kai dar vyko federacijos valdybos posėdžiai, viename iš tų istorinių ir legendinių posėdžių aš akcentavau, kad taip atmestinai vykdyti moksleivių varžybas, kaip iki šiol, negalima. Laikai keičiasi, vaikai keičiasi, o mes kaip vykdėme varžybas dėl paukščiuko, taip ir vykdome, darydami antireklamą savo sporto šakai, lyg siekdami atpurtyti vaikams norą bėgioti, šokinėti, mėtyti.

Pabaigai noriu paklausti, ar yra koks federacijos tarybos nutarimas skirti mane sekretorium, ir jei taip, tai ar tai yra įsakymas, ar nurodymas, ar prašymas? Gal jis yra kur paskelbtas, o gal buvo išreikštas žodžiu? Esate minėjusi, kad teisėjauti mes privalome pagal tarnybines instrukcijas, bet čia Jūs kalbate apie BĮ Klaipėdos miesto sporto centrą. O kaip yra KLAF organizacijoje?

Ateityje prašau apie visokius paskyrimus į tokias atsakingas pareigas informuoti laiku, nes pasiruošti tokiam darbui trunka laiko.

Teisėjauti šiose varžybose neatsisakau bet kurioje pozicijoje, nereikalaujančioje keleto dienų pasiruošimo.  Apie tai jau kalbėjome su varžybų vyriausia teisėja. Tiesa, norėčiau ten, kur galima matyti bėgančius vaikus ir turėti galimybę pakviesti į treniruotes. Tokios galimybės neturėjau jau penketą-šešetą metų.

Pagarbiai,               
Romas       Data (2012-03-19)                          parašas

Paprašyk.... arba: "S uvaženjem, data, podpisj ..."

Romo Beržinsko

BĮ Klaipėdos m. Sporto centras trenerio

BĮ Klaipėdos m. Sporto centras Direktoriui

PRAŠYMAS

DĖL IŠVYKIMO Į VARŽYBAS

2012-03-01

Klaipėda

Š.m. kovo 2-3 dienomis Kuldigos miestelyje (Latvija) vyks tarptautinės lengvosios atletikos varžybos, kuriose dalyvaus Jūsų vadovaujamo sporto centro auklėtiniai, kuriuos (kai kuriuos) treniruoju ir aš.
Kadangi varžybose sportininkams reikalingi treneriai, prašau leisti šias dvi dienas pakeisti darbo vietą iš Klaipėdos maniežo į Kuldigos maniežą, t.y. leisti išvykti į varžybas Kuldigoje.
Būčiau labai dėkingas, jei išleistumėte mane į minėtas varžybas. Už praleistas treniruotes prižadu atidirbti sekmadienį, nuo 10:00 iki 12.30 - miesto stadione, o nuo 13:00 iki 15:30 - lengvosios atletikos manieže.
Tuo pačiu prašau leisti dirbti manieže ne treniruočių grafike skirtu laiku.
Iš anksto labai ačiū, direktoriau, už supratimą.
Su pagarba,

data,                             parašas.

Klaipėdos miesto sporto sąstingis. Ar turime noro ištrūkti?

Rytoj – Klaipėdos miesto sporto bendruomenės kongresas. Laukia tam tikra atrakcija. Kas bus bandoma išsiaiškinti? Paskelbta kongreso darbotvarkė, pranešėjai ir temos. Juodu šriftu (bijo kad nepatikėsime?) – pastaba, kad bus galima užduoti po tris klausimus pranešėjam. Lišnich voprosov nezadavatj.

Mero pavaduotojas V.Čepas skaitys pranešimą, kurio pavadinimas gali būti šio kongreso moto: “Ar ištrūksime iš sąstingio?” Taigi, sąstingį pripažįstame. Pripažino jį ir senoji Taraškevičiaus valdžia: vieną kartą per metus eiline proga, metiniame pranešime, ir dar keletą – dėl iškilusių skandalų ar dar keleto atsitiktinių priežasčių, bet retai. Į žiniasklaidos ir kitą visuomeninę kritiką nebuvo operatyviai ir deramai reaguojama. Atsakydami į klausimą, kodėl nėra tvarkos Klaipėdos sporte, su pavydėtimu atkalumu minėjo vieną ir tą pačią priežastį – blogas sporto skyriaus vedėjo Irenijaus Zaleckio darbas. Blogai Zaleckis dirba vienus metus, antrus, trečius, penktus... Kaip jau minėjau, kartą per metus (būtinai!) metiniame pranešime tai pažymima ir duodamas deramas įvertinimas (blogai, dvejetas). Ir toliau viskas teka įprasta vaga. Iki kito metinio pranešimo.

Įsivaizduokime situaciją, kai kokios nors gamyklos direktorius keletą metų užsakovams atsakinėja, kad produkcijos nepagamina dėl to, kad gamybos vadovas nemoka ir nedirba savo darbo. Manau, kad niekam nereikia aiškinti, kaip gamyboje išsispręstų problemos. Bet čia tuo atveju, jei produkcija reikalinga.

Aš manau, kad Irenijus Zaleckis yra tas žmogus, kurio reikėjo miesto valdžiai. Juk reikia kažką pabarti, reikia ant kažko bėdas suversti.

Taigi, ar norime ištrūkti iš sąstingio? Ar tai ta būsena, kuri patenkina ir „viršūnes“, ir didelę dalį „apačių“? Viršūnės jau deklaruoja, kad nori, bet ar tai nebus tik dekoracijų pakeitimas, kitaip tariant, valdžia perskirstys postus saviems. Labai norėčiau šioje vietoje suklysti, bet praktikoje mažai kitokių pavyzdžių mačiau.

Yra labai paprasta metodika – išsiaiškinti silpniausią grandį ar grandis ir jas sustiprinti, pataisyti arba pakeisti. Laikinai einanti ugdymo ir kultūros direktorė Audra Daujotienė bandys apžvelgti ir įvertinti dvi grandis: sporto vadybos ir trenerių darbo kokybės. Labai įdomu, kurlink pakreips savo mintis šiais klausimais šių (ir daugelio kitų) sričių specialistė, tačiau kalbėti apie chimeras yra nedėkingas užsiėmimas. Aišku, visi sporto skyriaus specialistų veiksmai, be abejo, yra vadyba, tačiau tokia sporto vadyba, kuri duotų apčiuopiamos naudos, ją pavadinti negali. O treneriai savo darbe yra prisitaikę prie dabartinių sąlygų ir jau seniai (su retomis išimtimis) nebedirba darbo taip, kaip buvo mokomi institutuose, kaip rašoma knygose, kaip dirba geriausi treneriai. Todėl kad realizuoti savo potencialo Klaipėdos sąlygomis beveik neįmanoma. O ilgą laiką nedirbant aukščiausiu lygiu kvalifikacija nekyla. Taigi, kokiu kampu pažiūrėsi į tą trenerių darbo kokybę, per kokią prizmę. Įdomu bus sužinoti, kaip mūsų darbą įvertins specialistė.

Dar vienas įdomus pranešimas – sporto skyriaus vyr. Specialisto Igno Pociaus. Ypač ta dalis apie svarbiausias sporto šakų plėtros gaires.

Yra sukurta ir 2010 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-362 priimta Klaipėdos miesto gyventojų fizinio aktyvumo didinimo ir sporto šakų plėtojimo programa. Mano nuomone – visai gera programa, atskleidžianti savivaldybės prioritetus miesto sporto ūkyje, parodanti kokio ir už ką finansavimo galima tikėtis. Belieka sporto šakai ar organizacijai atitikti kriterijus ir finansavimas bei kitas aprūpinimas garantuotas. Kaip atlygis už darbą. Kaip savivaldybės užsakymas sporto srityje. Taigi, viskas lyg ir gražu, bet… kažkodėl neveikia. Vis nesusitariama dėl sporto šakų reitingavimo nuostatų detalių ir smulkmenų, tuo motyvuojant programos veikimo pristabdymą. Kiršinamos sporto šakos, lyg tie keli reitingo punktai po kablelio lemtų reikalo esmę. Sprendimas paprastas – nebandyti susverti kiekvieną gramą, o mokėti už kilogramus. Tiek tų sporto šakų, atitinkančių meistriškumo ir masiškumo kriterijus tėra: dokumente paminėta, kad individualiose sporto šakose medalius Europos čempionatuose, kituose pasaulio sporto forumuose iškovoja ar aukštas vietas užima sunkiosios atletikos, lengvosios atletikos, irklavimo, laisvųjų imtynių atstovai. Ir dar parašyta, kad “būtina koncentruoti kūno kultūrai ir sportui skiriamas lėšas toms sporto šakoms, kurios prieinamos ir reikšmingos gyventojams, turi pakankamai sporto specialistų ir trenerių, išvystytą sporto infrastruktūrą, taip pat ir natūralią gamtinę sportuoti tinkamą aplinką”. Mums tai tinka, taip ir darykime!!! Įdomu, koks bus paaiškinimas, kodėl taip nevyksta??? Tik kad va klausimų skaičius limituotas. Pora provokatorių paklaus nereikšmingų smulkmenų, ir baigtas limitas. Visgi nemanau, kad sporto skyriaus specialistai šią programą ruošė dėl akių. Tad kas stabdo?

Po pietų darbas nusikels į sekcijas, ir kaip čia suspėti, jei domiesi ir olimpinės pamainos ruošimo problemomis, ir klubų veikla bei varžybų organizavimu mieste?

Ištrūksime iš sąstingio tik tuomet, jei norėsime. Kainuos pastangų ir kitokių resursų, bet ištrūkti įmanoma. Ar turime noro?

Manau, kad praeis kelios dienos ar savaitės, gal įvyks kokių kadrinių perstatymų, ir nurims putotas vanduo. Jei neatsiras blogesnio scenarijaus specialistų...

Sezono atidarymas - ar mes pasiruošę?

Sektoriuje - Paulius Žabinskas

Sezono atidarymo varžybose pasiekta keletas neblogų rezultatų. Apie tai žiniasklaida jau rašė, ir ne tik vietinė. Vieno portalo skaitytojas retoriškai net paklausė, ar dera žinią apie 16-mečių rekordą  publikuoti tokiame dideliame portale... Nesiginčysime, juo labiau, kad žinia patalpinta visai nepavojingoje skiltyje "kitos sporto šakos"....

Sportininkų pasiekimai pirmose varžybose dažnai vertinami atsargiai; jei pasiekiami aukšti rezultatai, tūlas skeptikas skuba nuraminti optimistus: sezonas ilgas, o geriausią sportinę formą privalu demonstruoti pagrindinėse sezono varžybose, o atsitinka ir atvikščiai. Optimistas atrėžtų, kad tik solidūs pirmieji startai rodo, kad pasiruošimas sezonui vyksta teisingai ir gerai.
Nesiginčysime nei su tais, nei su anais, juolab, kad teisūs būna ir vieni, ir kiti.

O kaip teisėjai? Ar pasiruošę? Ar ir jų pirmieji darbai gali būti atlaidžiau vertinami?

Miesto sezono atidarymo varžybose buvo nemažai blaškymosi, teisėjų brigados nepilnai sukomplektuotos, trūko "susiklausymo" tarp grandčių. Vėlavo programa. Manieže buvo šalta.

Varžybų vyr. teisėjas pripažino, kad  netikėtas jam buvo norinčių pasivaržyti antplūdis - šeštadienį manieže dalyvavo pustrečio šimto atletų ne tik iš Klaipėdos apskrities, bet ir Latvijos, ir dauguma iš jų - dviejose rungtyse. Nors buvo vykdoma išankstinė registracija ir starto protokolai buvo paskelbti jau varžybų išvakarėse, į dalyvių gausą atsižvelgus pakoreguota programa, dauguma varžybas aptarnaujančių teisėjų nebuvo tam pasiruošę. Sekretoriato darbą trikdė nedrausmingi Klaipėdos lengvaatlečiai, nesiteikę laiku užsiregistruoti.

Kad miesto lengvoji atletika jau kuris laikas susiduria su teisėjų ir teisėjavimo problemomis, pastebėta jau seniau. Žinia, kad problemas reikia spręsti laiku. Su įsisenėjusiomis tvarkytis sudėtinga.

Pirmiausia - teisėjų kontingentas. Nepaslaptis, kad varžybų vykdymo lygį apsprendžia teisėjų kompetencijos. Net formaliai žiūrint, jei norima, kad sportininkų pasiekti aukšti rezultatai būtų užskaityti kaip šalies, Europos ar net pasaulio čempionatų normatyvai ar rekordai, varžybų statusas bei teisėjų kvalifikacija turi atitikti. Miestų čempionatams Lietuvos lengvosios atletikos federacija yra suteikusi statusą daugumai šių normatyvų vykdyti; priimta nuostata, kad miestų čempionatai būtų atviri. Matyt, dėl tos priežasties prieš keletą metų matėme miesto stadione diską mėtantį Virgilijų Alekną. Ypač pamėgę šalies lengvaatlečiai mūsų maniežą: ten gera danga, tvarkinga aplinka, ten būdavo šilta, teisėjai stengdavosi. Ar tai jau praeityje?

Bet grįžkime prie kompetencijos ir kvalifikacijos. Varžyboms vykdyti reikia, priklausomai masto ir lygio, 30-40, o kartais ir daugiau teisėjų. Kvalifikuotų, nuo trečio kategorijos iki nacionalinės. Dar yra ir tarptautinė, bet tai profesionalų lygis, ir Klaipėdoje tokių nėra. Beveik visi, turintys kategoriją - treneriai. Pašalinių beveik nėra, o gal ir visai nėra. Nes jau kuris laikas mieste teisėjai neruošiami, o ir nepatrauklus tapo šis užsiėmimas dėl banalios priežasties - miesto varžybų teisėjams jau kurį laiką nemokama už darbą, netgi tų vadinamų savanorio maistpinigių. Miesto sporto strategai išbandė variantą, kuris pradžioje buvo visai efektyvus: visas teisėjavimo krūvis užkrautas treneriams, teisėjavimo praktiką įtraukus į tarnybines pareigas. Mažai kas iš trenerių gilinosi, ar tai teisėta, suprasdami, kad be varžybų visa trenerio veikla netenka prasmės, juolab, kad pagal varžybų rezultatus ir trenerio veikla yra vertinama. Be to, buvo tikima, kad susidariusi situacija yra laikina, ir treneriai susiveržė diržus. Tiesa, ne iš karto pradėjo nemokėti už teisėjavimą. Pradžioje sumažino. Ir buvo nutarta mokėti tik "samdytiems" teisėjams, t.y. netreneriams,  nes trenerių, kurių mieste yra 16-18, varžybų aptarnavimui neužteko. O visiškai nutraukus finansavimą, savanorių mažėjo, mažėjo, mažėjo. Mažėjo ir trenerių entuziazmas, juolab, kad į tiesiogines trenerio pareigas įeina ir sportininkų paruošimas ir nuteikimas prieš varžybas, stebėjimas per varžybas, na, paprastai tariant, treneris irgi dalyvauja varžybose. O keisčiausia, ir, tur būt, reta rasime pavyzdžių, kad treneriai teisėjauja savo auklėtiniams. Tiesiog - pažeidžiamas objektyvumo principas. Niekas nelaiko Romualdo Brazausko nesąžiningu teisėju, vienok niekada jis nebuvo paskirtas teisėjauti Lietuvos rinktinės varžybų oficialiose varžybose. O treneriai neteisėjauja nė draugiškose, nes vadovauja komandai. Lietuvos lengvojoje į šį pažeidimą užmerkiamos akys.

Teisėjai nuolat turi kelti arba atnaujinti savo kvalifikaciją. Keičiasi taisyklės, tobulėja teisėjavimo sistemos, tad norint žengti į koją su laiku, reikia pastangų. Teisėjų kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, mokymai - keletas teisėjų ruošimo formų.. Kažkada LLAF (Lietuvos lengvosios atletikos federacija) šiek tiek aktyviau organizavo mokymus, nes reikėjo kvalifikuotų teisėjų šalyje vienas po kito vykdomiems Europos čempionatams, Taurės varžyboms. Tačiau sumažėjus tarptautinių renginių, sumažėjo ir Lietuvos teisėjų kolegijos aktyvumas.

Pastangoms reikia motyvacijos, o motyvacija mąžta.

Olimpinės viltys varžėsi Vilniuje, o Klaipėdoje - žemaičiai

Vilniuje vakar vyko Lietuvos mokinių "Olimpinių vilčių" miestų grupės varžybos.
Jose dalyvavo gimę 1997 metais ir jaunesni vaikai.
Net 8 rungtis iš 20 laimėjo šiauliečiai, šešias pirmąsias vietas užėmė Kauno atstovai, tris - Klaipėdos, dvi - Alytaus, vieną - Panevėžio.
Klaipėdai atstovavo trenerių E.Norvilo ir M.Krakio auklėtiniai. Visas prizines vietas iškovojo Mindaugo Krakio mokiniai. Pažymėtina: Dianos Ciurikovos 600m rezultatas - 1:43.25, Emilijos Saudargaitės 3:17.86 - 1000m distancijoje bei Benedikto Mickaus 600m - 1:41.59. Jie visi ir tapo nugalėtojais.
Kitus klaipėdiečių (ir ne tik jų) rezultatus rasite www.lengvoji.lt .
Nepakliuvę į reprezentacinę komandą dalyvauti "Olimpinių vilčių" turnyre, jėgas bandė naujai sukurtoje lengvosios varžybų sistemoje Klaipėdos apskrities vaikams - "Žemaitijos taurė 2011", Klaipėdos miesto lengvosios atletikos federacijos varžybų direktoriaus Donato Senkaus inicijuotose varžybose.
Pagal sumanymą, keturių etapų varžybose dalyvaujantys Klaipėdos apskrities vaikų amžiaus (gimę 1998 ir vėliau) lengvaatlečiai, pasiskirstę į šuolininkus, sprinterius, bėgikus bei metikus, kovos dėl pagrindinių prizų (Grand Prix), kurių savininkai atskirose grupėse paaiškės po paskutinio varžybų etapo. Varžybų formatas buvo aptartas komandų vadovų susitikime prieš pirmojo etapo batalijas, ir artimiausiu metu šių varžybų patikslinti nuostatai bus paskelbti bekime.lt.
O pirmojo etapo varžybų rezultatai - bekime.lt duomenų bazėje.

Daugiakovėse - trys nugalėtojai

Spalio 8-ąją Šiauliuose vyko Lietuvos vaikų ir jaunučių lengvosios atletikos daugiakovių pirmenybės. Džiugu, kad net trys iš keturių galimų nugalėtojų - klaipėdiečiai. Mergaičių grupės nugalėtoja Akvilė Gedminaitė (tren. A.Šilauskas), aplenkusi keturiolika varžovių.(iš Šiaulių bei Panevėžio), surinko 3163 taškus, ir tik 7 taškų pritrūko iki Lietuvos 13-mečių rekordo, kuris priklauso jos treniruočių draugei Ligitai Motiejauskaitei. Kaip informavo treneris, Akvilei nepasisekė šuolio į aukštį rungtis - net 16 cm pritrūko iki asmeninio. Na o Ligita Motiejauskaitė dalyvavo jaunučių grupėje ir taip pat nugalėjo. Čia konkurencija buvo ne itin didelė - startavo keturios dalyvės, tačiau  tai nemenkina pergalės vertės. Berniukų tarpe nugalėjo Salvijus Koviera (treneriai D.D.Senkai), aplenkęs 12 varžovų iš Kauno, Šiaulių, Šiaulių rajono ir Panevėžio (2811 tšk.). O jaunučių tarpe Rokas Špečkauskas liko antras (2846 taškai). Tai dar vienas daugiakovių "banginio" Alvydo Šilausko auklėtinis.

Paklausėme Alvydo, kokia gi sėkmės priežastis? "Jokia čia paslaptis. Visada žinojau, o dabar dar ir įsitikinau, kad viską lemia vasaros darbas. Nesuprantu tų trenerių ir sportininkų, kurie dirba pluša visą žiemą, o vasarą pasiima 2-3 mėnesių atostogas. Medaliai (kaip ir viščiukai) skaičiuojami rudenį"- pasidalino "jokia paslaptim" treneris. "Rokas Špečkauskas neitin pavyzdingai lankė treniruotes, tad ir tebuvo antras" - reziumavo Alvydas.

Treneris ne tik vadovavo komandai šiose varžybose, bet ir spėjo fotoaparatu užfiksuoti keletą varžybų momentų: