Sezono atidarymas - ar mes pasiruošę?

Sektoriuje - Paulius Žabinskas

Sezono atidarymo varžybose pasiekta keletas neblogų rezultatų. Apie tai žiniasklaida jau rašė, ir ne tik vietinė. Vieno portalo skaitytojas retoriškai net paklausė, ar dera žinią apie 16-mečių rekordą  publikuoti tokiame dideliame portale... Nesiginčysime, juo labiau, kad žinia patalpinta visai nepavojingoje skiltyje "kitos sporto šakos"....

Sportininkų pasiekimai pirmose varžybose dažnai vertinami atsargiai; jei pasiekiami aukšti rezultatai, tūlas skeptikas skuba nuraminti optimistus: sezonas ilgas, o geriausią sportinę formą privalu demonstruoti pagrindinėse sezono varžybose, o atsitinka ir atvikščiai. Optimistas atrėžtų, kad tik solidūs pirmieji startai rodo, kad pasiruošimas sezonui vyksta teisingai ir gerai.
Nesiginčysime nei su tais, nei su anais, juolab, kad teisūs būna ir vieni, ir kiti.

O kaip teisėjai? Ar pasiruošę? Ar ir jų pirmieji darbai gali būti atlaidžiau vertinami?

Miesto sezono atidarymo varžybose buvo nemažai blaškymosi, teisėjų brigados nepilnai sukomplektuotos, trūko "susiklausymo" tarp grandčių. Vėlavo programa. Manieže buvo šalta.

Varžybų vyr. teisėjas pripažino, kad  netikėtas jam buvo norinčių pasivaržyti antplūdis - šeštadienį manieže dalyvavo pustrečio šimto atletų ne tik iš Klaipėdos apskrities, bet ir Latvijos, ir dauguma iš jų - dviejose rungtyse. Nors buvo vykdoma išankstinė registracija ir starto protokolai buvo paskelbti jau varžybų išvakarėse, į dalyvių gausą atsižvelgus pakoreguota programa, dauguma varžybas aptarnaujančių teisėjų nebuvo tam pasiruošę. Sekretoriato darbą trikdė nedrausmingi Klaipėdos lengvaatlečiai, nesiteikę laiku užsiregistruoti.

Kad miesto lengvoji atletika jau kuris laikas susiduria su teisėjų ir teisėjavimo problemomis, pastebėta jau seniau. Žinia, kad problemas reikia spręsti laiku. Su įsisenėjusiomis tvarkytis sudėtinga.

Pirmiausia - teisėjų kontingentas. Nepaslaptis, kad varžybų vykdymo lygį apsprendžia teisėjų kompetencijos. Net formaliai žiūrint, jei norima, kad sportininkų pasiekti aukšti rezultatai būtų užskaityti kaip šalies, Europos ar net pasaulio čempionatų normatyvai ar rekordai, varžybų statusas bei teisėjų kvalifikacija turi atitikti. Miestų čempionatams Lietuvos lengvosios atletikos federacija yra suteikusi statusą daugumai šių normatyvų vykdyti; priimta nuostata, kad miestų čempionatai būtų atviri. Matyt, dėl tos priežasties prieš keletą metų matėme miesto stadione diską mėtantį Virgilijų Alekną. Ypač pamėgę šalies lengvaatlečiai mūsų maniežą: ten gera danga, tvarkinga aplinka, ten būdavo šilta, teisėjai stengdavosi. Ar tai jau praeityje?

Bet grįžkime prie kompetencijos ir kvalifikacijos. Varžyboms vykdyti reikia, priklausomai masto ir lygio, 30-40, o kartais ir daugiau teisėjų. Kvalifikuotų, nuo trečio kategorijos iki nacionalinės. Dar yra ir tarptautinė, bet tai profesionalų lygis, ir Klaipėdoje tokių nėra. Beveik visi, turintys kategoriją - treneriai. Pašalinių beveik nėra, o gal ir visai nėra. Nes jau kuris laikas mieste teisėjai neruošiami, o ir nepatrauklus tapo šis užsiėmimas dėl banalios priežasties - miesto varžybų teisėjams jau kurį laiką nemokama už darbą, netgi tų vadinamų savanorio maistpinigių. Miesto sporto strategai išbandė variantą, kuris pradžioje buvo visai efektyvus: visas teisėjavimo krūvis užkrautas treneriams, teisėjavimo praktiką įtraukus į tarnybines pareigas. Mažai kas iš trenerių gilinosi, ar tai teisėta, suprasdami, kad be varžybų visa trenerio veikla netenka prasmės, juolab, kad pagal varžybų rezultatus ir trenerio veikla yra vertinama. Be to, buvo tikima, kad susidariusi situacija yra laikina, ir treneriai susiveržė diržus. Tiesa, ne iš karto pradėjo nemokėti už teisėjavimą. Pradžioje sumažino. Ir buvo nutarta mokėti tik "samdytiems" teisėjams, t.y. netreneriams,  nes trenerių, kurių mieste yra 16-18, varžybų aptarnavimui neužteko. O visiškai nutraukus finansavimą, savanorių mažėjo, mažėjo, mažėjo. Mažėjo ir trenerių entuziazmas, juolab, kad į tiesiogines trenerio pareigas įeina ir sportininkų paruošimas ir nuteikimas prieš varžybas, stebėjimas per varžybas, na, paprastai tariant, treneris irgi dalyvauja varžybose. O keisčiausia, ir, tur būt, reta rasime pavyzdžių, kad treneriai teisėjauja savo auklėtiniams. Tiesiog - pažeidžiamas objektyvumo principas. Niekas nelaiko Romualdo Brazausko nesąžiningu teisėju, vienok niekada jis nebuvo paskirtas teisėjauti Lietuvos rinktinės varžybų oficialiose varžybose. O treneriai neteisėjauja nė draugiškose, nes vadovauja komandai. Lietuvos lengvojoje į šį pažeidimą užmerkiamos akys.

Teisėjai nuolat turi kelti arba atnaujinti savo kvalifikaciją. Keičiasi taisyklės, tobulėja teisėjavimo sistemos, tad norint žengti į koją su laiku, reikia pastangų. Teisėjų kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, mokymai - keletas teisėjų ruošimo formų.. Kažkada LLAF (Lietuvos lengvosios atletikos federacija) šiek tiek aktyviau organizavo mokymus, nes reikėjo kvalifikuotų teisėjų šalyje vienas po kito vykdomiems Europos čempionatams, Taurės varžyboms. Tačiau sumažėjus tarptautinių renginių, sumažėjo ir Lietuvos teisėjų kolegijos aktyvumas.

Pastangoms reikia motyvacijos, o motyvacija mąžta.