Potarifikacinis periodas

Klaipėdos miesto BĮ Sporto centras, tam tikrais atvejais deklaruojantis savo atsakomybę už lengvosios atletikos, kaip sporto šakos vystymą, du mėnesius buvo užsiėmęs metine tarifikacija. Manau, kad šį darbą galima buvo padaryti per savaitę, ir - neskubant. Gal koją pakišo visiškas BĮ Sporto centro darbuotojų informacinių technologijų neišmanymas, tačiau šis neišmanymas dažnai ištiesia jiems pagalbos ranką situacijose, kai reikia pateisinti savo neišmanymą kitoje srityje, už kurią direktorius ir pavaduotojai (turėtų būti) tiesiogiai atsakingi. Ta sritis - tai VADYBA.
Bet apie neišmanymą reiktų atsargiau kalbėti. Aš nežinau, ar tikrai neišmano šių dalykų mūsų sporto centro vadybininkai, nes šių dalykų neišmanyti yra tas pats, kaip treneriams neišmanyti treniravimo reikalų. Trenerių kompetencijas (gal ir netiesiogiai) kartą per metus įvertina tarifikacinė komisija, įkainodama atliktą darbą per metus valandomis; taip pat už pasiektus rezultatus suteikiamos trenerių kategorijos. Kažkaip tik vadybininkams nereikia prieš nieką atsiskaityti už savo kompetencijas. Kaip čia nekils sąmokslo teorijos minčių, kad vadybininkai vykdo savivaldybės užduotis neskubėti ir nieko labai nevystyti...
Užtempti tarifikacinį periodą administracijai paranku dar ir dėlto, kad tuo periodu labai padidėja vadybininkų reikšmingumas, ypač socialiai bei kitaip pažeidžiamų trenerių akyse. Tada galima manipuliuoti ir laikyti įtampoje nemažą dalį kontingento, juk sprendžiasi trenerio kitų metų atlyginimas. Tarifikacijos periodas toli gražu nėra atviras jau kelinti metai; tarifikacijos rezultatai nėra aptariami, o ir informacija, kuri oficialiai nėra slapta, sunkiai prieinama. Kad ir, pvz.,  federacijos vyr. treneriui, kuris buvo priverstas oficialiu raštu kreiptis į administracijos vadovę dėl galimybės gauti duomenis apie tarifikaciją el. pavidalu. Jau suėjo keturios savaitės nuo prašymo pateikimo, bet nesulaukta jokio atsakymo, nors ciniškai buvo pažadėta per 10 dienų (kaip kažkokios taisyklės nustato) duoti atsakymą, kodėl nebus suteikti duomenys.
Pagal duomenis, surinktus iš popierinių tarifikacijos lapų, aiškėja keletas tendencijų bei peršasi išvados.
Jau praeitame rašinyje minėjau keletą skaičių, gal kai kurie čia ir pasikartos. Užtarifikuota 310 lengvaatlečių. Iš jų be kategorijos, t.y. paimti iš gatvės - 119. Toliau - iš pirmo žvilgsnio ideali piramidė: 82 sportininkai - III kategorijos, 65 - II-os, 35 - I-os, 7 - NK, 2 - TK. Beje, 18 III-TK sportininkai grupėse įrašyti už brūkšnio, t.y. už juos treneriai valandų negauna. Negana to, tur būt nėra nė vieno trenerio, kuriam nebuvo faktiškai duota mažiau valandų, nei užtarifikuota grupėse.
Įdomūs palyginimai su kitomis sporto šakomis iš to pačio kolūkio. Pradinio rengimo sportininkų turime beveik dvigubai daugiau, nei bet kuri kita sporto šaka kolūkyje; taip pat ir MU grupių. Užtat, didėjant grupių meistriškumui, santykis keičiasi: sunku patikėti, bet MT yra tik dvi grupės ir 12 sportininkų (Murašovų bei M.Krakio) ir viena grupė DM - E.Norvilo, kurioje yra vienas I kat, vienas NK ir vienas TK; kam dar po brūkšniu trys III kat. Zabulionio sportininkai - sunku suvokti. Palyginimui, kitų kolūkiečių duomenys: badmintone - 10 sportininkų DM grupėse, sunkiojoje atletikoje - 35 MT bei 8 DM, o PR - tik 44; irklavime - 26 PR, 28 - MU ir 32 - MT. Išvada paprasta: lengvojoje - vienas žemiausių rodiklių pagal darbo efektyvumą tarp kolūkio sporto šakų. Situacija tokia ir yra, be to, ji dar dirbtinai pakoreguota: grupes galima buvo pakomplektuoti tarp trenerių.
Kaip čia neįtarti, kad tai nėra spaciali priemonė sporto šakos įmidžo sumenkinimui.

Potarifikacinis periodas trunka jau mėnesį. Per jį galima paminėti tik vieną vadybinį sprendimą - grįžti prie varžybų vedimo su kortelėm, kurį uoliai vykdyti ėmėsi grupelė lojalistų.

Netrukus - Kalėdos, Nauji metai. Ir vėl kiti metai - ir jokių realių žingsnių.