Mokykla be Mokytojų Kambario

Kokioje nors improvizuotoje apklausoje mūsų miestelio gyventojams užminus mįslę ar gali būti mokykla be mokytojų kambario, o pasufleravus, kad visgi tokia mokykla yra, ir pasiūlius atspėti kas tai per mokykla, tūlas miestietis susimąstytų ir vargu ar rastų atsakymą. Kokie jaunesni ir išmanesni iškart sumotų, kad, yra visokiausių virtualių mokyklų pristeigta, kur mokymas vyksta distanciniu būdu ir mokytojų dažnai nesimato, arba mokytojai dirba namuose. Bet jei mokykla yra reali, su mokytojais, mokytojų kambarį jie turi. O kūno kultūros mokytojai net turi papildomai savo atskirus kabinetus, kur pildomi žurnalai, rašomi planai, laikoma metodinė medžiaga. Kur galima persirengti į sportinę aprangą, kur galima atsipūsti po pamokos, užmerkti akis, pasiklausyti raminančios muzikos ir susikaupti kitai treniruotei, išgerti kavos. Daugiau ar mažiau, kabinetai aprūpinti org. technika, internetiniu ryšiu, o jei trūksta vietos inventoriui sandėlyje, tai jos atsiranda kabinete.

Kur aš lenkiu, nesunku atspėti tiems, kurie retkarčiais paskaito įrašus bloge ar turi nelaimės klausytis mano paistalų. Situacija visiškai yra aiški naujai įsteigtos Klaipėdos lengvosios atletikos sporto mokyklos mokytojams (dėstytojams, treneriams?), kurie tai patiria jau 20 metų. Apie šią situaciją paskutinį kartą rašiau 2010 metų gegužę ir kartotis nėra prasmės. Mokykla be mokytojų kambario - tai Klaipėdos Lengvosios Atletikos Mokykla.

Mokykla be mokytojų kambario - metafora, už kurios slypi gilesnė problema: prioritetine mieste ir šalyje laikoma sporto šaka (o tą poziciją reikia išsikovoti beveik dantimis ir nagais), neturi savo namų, ir galima sakyti, vietos. Nei vietos, nei inventoriaus, nei varžybų. Pedagogams primygtinai (ir teisingai) rekomenduojama mokymo ir treniravimo priemonių bei metodų įvairovė, turinti padėti išlaikyti jaunus žmones sporte, tampa tik tuščiu paistalu šioje situacijoje. PYDOS (jaunų atletų išėjimo iš sporto prevencijos) programai  miestas skiria metinį lengvosios atletikos mokomojo darbo biudžetą.

Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad Klaipėdos LAM direktorė, pradėjusi dirbti tik po naujųjų metų, tiksliai įvertino situaciją ir, atrodo, ėmėsi žygių taisyti ją. Ir susidūrė su seniai žinoma valdžios nuomone, kad maniežas nėra lengvosios atletikos nuosavybė, jis priklauso visiems Klaipėdos gyventojams (mokesčių mokėtojams?), visoms sporto šakoms. Ši kontraversinė nuomonė yra sena, paskutiniu metu nebuvo judinama, laukiant pertvarkos ir naujos mokyklos įsteigimo. Ir tik vėl pajudinta, ėmė smirdėti... Mat artėja sekantis reformos etapas, kai bazės bus sujungtos į vieną darinį.

Toliau - keletas citatų iš publikacijos kl.lt apie mokyklos įkūrimą ir politikų mintis. Apačioje - nuoroda į šią publikaciją.

„Mokykla steigiama, kad lengvoji atletika kaip sporto šaka būtų išgryninta. Ji iki šiol priklausė Klaipėdos sporto centrui ir tarsi paskęsdavo tarp kitų sporto šakų“, - aiškino M.Bagočius.

Nepaisant tokių aiškinimų, kai kuriems Socialinių reikalų komiteto nariams vis tiek buvo neaišku, kodėl Klaipėdoje imtasi sporto reformos. „Sporto karalienė norėjo savo sosto, kuris vadinasi maniežu“, - reziumavo komiteto narė Audronė Balnionienė.

http://kauno.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/sporto-karalienei-klaipedoje-nauja-mokykla-410012#.UntmL-I7wXE

P.S. Čia yra tik mano nuomonė: velniams mums toks sostas, kur šeimininkauja ne karalienė; išsinuomavę laiką šioje ir kitose bazėse, garantuotai sutaupysime lengvąjai atletikai skirtų lėšų, o gausime tikrą "metodų ir priemonių įvairovę", vadybines pajėgas nukreipę sporto šakos vystymui, o ne bazės reikalų tvarkymui. Miesto sporto ekonomai, prieš pateikdami užsakymą sporto šakai "didinti gyventojų aktyvumą ir kelti meistriškumą", paskaičiavę ir išgryninę finansinę išklotinę, pamatys pagaliau, kad  mitas apie "masinio sporto pigumą" yra Didelis Mitas. Manau, kad jie tai supranta, todėl slapstosi.